Rytas… 6 val. turi atvažiuoti kirpėja. Žadintuvą nusistačiau 5.30, bet atsikėliau prieš 5. Nusiprausiau, apsirengiau, laukiu kirpėjos…
Kirpėja atvažiavo laiku. Daro šukuoseną ir stebisi, kad aš tokia rami
Galiausiai atsisveikinu su kirpėja (jau turėjau bandomąją šukuoseną, tai dėl jos visai nesijaudinau) ir pasižiūriu į veidrodį… Atrodau tragiškai! man ant galvos suvyniotas bokštas, garbanos pradeda išsileist… Verkiu krokodilo ašaromis, noriu eit plaut galvą, bet Mantas man neleidžia - tuoj reikės važiuoti, pamergės patyliukais juokiasi. Tiek to, stengiuosi nusiramint - dar laukia makiažas (jį dariausi pati). Atsisėdu prieš veidrodį, pamatau savo atspindi ir vėl ašaros kaip pupos byra.
Ateina Manto puseserė, kuri turėjo padaryti makiažą Manto sesei. Tai ir mane padažė, nes negalėjau į veidrodį pasižiūrėt
truputi pasitaisiau makiažą pagal save, apsirengėm ir po truputį ruošėmės keliauti.
Prieš ceremoniją dar užsukome į sodybą sudėlioti stalo korteles.
Sunkiausia tą dieną buvo klausyti, kaip visi giria mano išvaizdą. Galvoju - kam jūs meluojat, aš gi žinau kaip aš atrodau juokingai; užuot melavę man į akis, geriau jau nieko nesakytumėt… Bet šias mintis aišku nutyliu
O paskui viskas vyko taip greit kad net nepastebėjom: bažnyčia, drebančios kojos tariant priesaiką ir lemtingąjį “taip”, fotosesija, žaidimai, pramogos sodyboje… Dabar visa tai atrodo kaip sapnas ir tik žiedai ant pirštų ir jau turimos nuotraukos primena, kad tai visgi buvo iš tikrųjų.






Beje, dabar, žiūrint nuotraukas ir šukuosena man mano nebe atrodo tokia baisi
Rodyk draugams